Lietuvos ekonominio ir socialinio išsivystymo lygis ir jo kitimo tendencijos

Perorganizuojant pramonę. Atliekų tvarkymas. Lietuvos pramonė ir jos plėtojimas. Sąlygos privačiai nuosavybei atsirasti ir plėstis buvo kuriamos trimis pagrindiniais būdais. Privataus verslo formavimasis. Veiksniai, kurie lemia apsisprendimą investuoti. Galimi trys užsienio kapitalo investavimo būdai.

1990 metais atkūrus Lietuvos Respublikos, prasidėjo naujos ekonomikos plėtojimo etapas. Iškilo uždavinys – pertvarkyti ūkio struktūrą, įvertinant rinkos, politinius pasikeitimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt. Naujos ekonominės politikos įgyvendinimas sunkus: reikėjo parengti įstatymus, teisinius normatyvinius ir kitus dokumentus; trūko praktinės patirties ir kt.
Ypač daug ekonominių problemų iškilo vykdant žemės ūkio reformą: atsisakyti kolūkių, kurti privačius ūkius, grąžinti savininkams turėtą žemę ir t.t. prasidėjo ieškojimo metai. Neišvengta ir klaidų. Dėl to žemės ūkis patyrė nemažų sunkumų: trūko investicijų, dideli gamybos kaštai, žemos žemės ūkio produkcijos kainos ir kt. Buvo kuriama iš esmės nauja žemės ūkio gamyba, pagrįsta mokslo ir užsienio šalių patirtimi.
Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę egzistavo paveldėta Sovietų Sąjungos pramonės šakinė struktūra, gaminamos produkcijos nomenklatūra, žaliavų, energetinių išteklių tiekimas iš buvusios Sąjungos respublikų. Pasikeitė Lietuvos visos ekonominės, socialinės ir politinės gamybos sąlygos, kurios darė įtaką šiandieninės pramonės ugdymui. Pramonininkai palaipsniui pereina į Europos rinką, tiria gaminių paklausą, pertvarko pramonės struktūrą, diegia naujus gaminius ir kt.
Perorganizuojant pramonę, iškilo gaminamos produkcijos kokybės klausimas, nes Rytų rinka kokybei buvo nereikli. Žmonės buvo pripratę siekti kokybės, o ne kokybės, tad reikia įveikti ir psichologinį barjerą. Bet lietuviai sugeba dirbti ir kokybiškai, todėl ilgainiui produkcijos kokybė turėtų tenkinti reikliausius vartotojus.
Šalies pramonę ypač paveikė privatizavimo procesas. Kuriamos akcinės bendrovės, individualiosios, bendros su užsienio šalimis įmonės ir t.t. Privatizavimo procesas neišvengiamai keičia įmonių specializaciją, stambios įmonės smulkinamos į mažesnes ir pan.Priimti privatizavimo įstatymai, normatyviniai dokumentai dėl patirties stokos menkino privatizavimo proceso efektyvumą, kas tiesiogiai ar netiesiogiai neigiamai paveikė gamybą; pramonę tebėra apėmusi ekonominė krizė, bet tai laikini sunkumai, kuriuos reikės įveikti.
Šiandien, persitvarkymo laikotarpiu, Lietuvos pramonė gamina tik dalį, t.y. apie 50 proc. 1989 metais gamintos produkcijos apimties. Kai kas iš to daro toli siekiančias politines išvadas. Tačiau ar reikia mūsų šaliai buvusios sovietinės pramonės apimčių? Nacionalinės pramonės plėtojimo programa turi atitikti šalies sąlygas, atsižvelgti į turimus ekonominius išteklius ir galimybę aprūpinti įmones atvežtinėmis žaliavomis ir medžiagomis, jei tai ekonomiška ir tikslinga.
Siekiant pramonės būklės pagerėjimo, įvertinus visas ekonomines, socialines, politines sąlygas, reikia susiformuoti aiškų tikslų – kokią pramonę norime turėti artimiausią dešimtmetį. Tai kompleksinė pramonės plėtros programa, apimanti ne tik pramonę, bet ir užsienio ekonominę politiką, mokesčių sistemą ir pan. Tačiau programa nebus įgyvendinta, jeigu ji nebus nuosekliai, numatytu laiku vykdoma. Šalies vyriausybės pareiga reikalauti, kad suinteresuotos įmonės, vyriausybės nariai programą vykdytų ir sudarytų jos vykdymui tinkamas sąlygas, galimybes. Kadangi trūksta finansinių, materialinių išteklių, reikia išskirti prioritetines pramonės šakas ir jomis labiausiai rūpintis. Juk iki karinė mūsų krašto pramonės struktūra daugiausia ir buvo pagrįsta turimomis žaliavomis, medžiagomis ir jų importu. ...