Nedarbo lygio kitimas pramonės sektoriuose 1990-2010 metais

Įvadas. Darbo jėga. Pramonės sektoriai. Nedarbas pramonės sektoriuose. Nedarbo samprata ir jo lygis pramonės sektoriuose. Nedarbo priežastys pramonės sektoriuose. Nedarbo rūšys pramonės sektoriuose. Nedarbo pasekmės pramonės sektoriuose. Nedarbo rodikliai pramonės sektoriuose. Nedarbo reguliavimas pramonės sektoriuose. Išvados.

Vienas iš svarbiausių ekonominės sėkmės veiksnių yra mažas nedarbo lygis šalyje. Kvalifikuota darbo jėga ir racionaliai panaudoti darbo ištekliai Lietuvoje leistų padidinti silpnai išvystyto pramonės sektoriaus ekonominį potencialą, pragyvenimo lygį, pagerinti švietimo, sveikatos, apsaugos sąlygas bei sumažinti nedarbo nuostolius ekonominio sukmečio metu.
Nedarbas yra neišvengiamas, nes visiškas užimtumas ekonomikoje neegzistuoja. Tad nedarbą pasirinkau kaip esminę refereto temą. Tikslas yra atskleisti nedarbo lygio kitimą pramonės sektoriuje 1990 – 2010 m. Tikslui pasiekti imsimės tokių uždavinių:
• Apibūdinti darbo jėgą;
• Aprašyti pramonės sektorius;
• Pateikti nedarbo sampratą;
• Analizuoti nedarbo lygį pramonės sektoriuose;
• Suformuluoti nedarbo priežastis ir pasekmes pramonės sektoriuose;
• Pateikti nedarbo rušis ir rodiklius pramonės sektoriuose;
• Aptarti nedarbo reguliavimo būdus pramonės sektoriuose.
Praktiškai pažvelgsime į realią darbo rinkos situaciją Lietuvoje pramonės sektoriuose, kuri leidžia atksleisti nedarbo problematiką Lietuvoje. Grafiškai atvaizduosime nedarbo kaitą Lietuvoje pramonės sektoriuose. Analizuose nedarbo rodiklių duomenis.
Remsimės naujesniais statistikos departamento duomenis ir kita internetine informacija. Pateiksime įvairių autorių (Blanchard, Kinderis, Martinkus, Sakalas, Snieška, Baumilienė) ir mokslinių straipsnių darbo ekonomikos teorija nedarbo pramonės sektoriuose tema.

Norint suprasti, kas yra nedarbas, pirmiausia reiktų aptarti esmines darbo jėgos sąvokas. Darbas – pirminis gamybos veiksnys, kurio ištekliai yra visuminė darbo jėga. Vykstant gamybos procesams ir tenkinant darbo, kaip gamybos veiksnio, poreikį, susiformuoja darbo rinka (Raškinis, 2008). Pagrindinis darbo jėgos resursas yra šalies gyventojai. Gyventojai apibrėžiami kaip nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami nuo metų pradžios, nepaisant lyties amžiaus, tautybės (Kinderis, 2004). Pagal naujausius statistikos departamento duomenis, 2010 metais vidutinis gyventojų skaičius siekė 3287 tūkstančio. Tačiau šis gyventojų skaičius nieko nepasako apie realius darbo išteklius, juk ne visi šalies gyventojai dirba, ne visi nori ir gali dirbti. Tad reiktų detaliau analizuoti gyventojų skaičių.
Tarptautinė darbo organizacija (TDO) išskiria gyventojus į ekonomiškai aktyvius ir neaktyvius. Ekonomiškai aktyvūs gyventojai traktuojami kaip gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje (Snieška, Baumilienė, 2002). Gyventojų klasifikaciją vaizdžiai parodo pirmoji schema (1 pav.): ...